Tokia mišraine mane pirmą kartą pavaišino anyta. Gaivu, lengva, sveika... Ačiū jai :) O dar šiandien taip tingėjosi eiti iš namų į turgų, pirkti kažką pietums... Nutariau gaminti iš to, kas buvo namuose. O virtuvėje radome:
Šviežią raudonąjį burokėlį (nevirtą)
3 obuolius
poro gabaliuką
3 skilteles česnako
alyvuogių aliejaus
citrinos sulčių
mairūno, raudonėlio, baziliko ir rozmarino džiovinto
druskos labai mažai
Burokėlį ir obuolius nulupti, sutarkuoti smulkia tarka (burokine). Pagrindinis mano uždavinys buvo užmaskuoti tą "žemišką" burokėlio kvapą. Tai ir padarome česnako ir kitų gėrybių pagalba. Česnaką sutraiškyti plokščiąja peilio puse ir supjaustyti smulkiai, porą irgi susmulkinti. Pilti lašelį aliejaus, įspausti šiek tiek citrinos sulčių, barstyti prieskoniais, maišyti ir valgyti. Vieni vitaminai, jokių kalorijų (na biškį yra, aišku, bet laaaaaaaaaaaaabai mažai...). Einu dar dubenėlį suvalgysiu...
Pranešimai
2 komentarai:
O as niekaip neprisijaukinu zaliu burokeliu. Virtus valgau non stop, man jie dieviski, o va tas svieziu burokeliu "zemiskas"(kaip tu graziai pavadinai) aromatas ir truputi "malkos" skonis... na nepagaunu kablio ir nors tu ka:)
gerai užmaskavus taip nesijaučia, be to ir obuolių turėtų būti daugiau nei burokėlio. ir svarbu smulkia tarka tarkuoti, tada "malkinio" pojūčio nebus. vat burokėlių sulčių nei už ką negeriu, nors ir sveika...
Rašyti komentarą